Baigiantis pusmečiui aptariame mokslo rezultatus. Tačiau mokyklos veikla neapsiriboja tik akademinėmis žiniomis. Mokykla formuoja vertybes. Tokią veiklą vykdo ir Tėvų švietimo studija, organizavusi popietę ir sulaukusi gražaus mamos atsiliepimo – laiško. Noriai juo dalinamės su visais, nes manome, kad daugelį mamų, net nebuvusių renginyje, kartais užplūsta panašios mintys.

                                                                                                                       Tėvų švietimo studija

Kodėl gęsta Advento žvakės?

Visada galvojusi ir begalvojanti, kad pinigus uždirbti, išleisti, skaičiuoti labai lengva, jei palyginsim su tuo, kaip sudėtinga, dažnai neįmanoma, be proto skausminga sudėlioti „dūšią“ sudužus meilei, netekus darbo, brangaus žmogaus, iširus šeimai, ilgai kenčiant neteisybę, išnaudojimą – šito mūsų gyvenimuose apstu kasdien!

Ir kaip miela – Raguvos gimnazijos Tėvų švietimo studija pakviečia į Adventinę popietę. Nenutuokiau, kokia jinai bus, bet visiškai pasitikėjau mokytojų darbu, žinojau, kad tikrai nenuvils, nes atiduoda, ką širdyse turi geriausio.

Keturios žvakės – Ramybė, Tikėjimas, Meilė ir Viltis. Pirmosios trys žvakės gęsta, netekusios jėgų degti. Gyvename laisvi Nepriklausomoj valstybėj, neramūs, neapykantoj ir jau nebetikintys, kad galime ką nors pakeisti, bet nemarioji Vilties žvakė vėl įžiebia ir Ramybę, ir Meilę, ir Tikėjimą. Mokytojų žodžiai čiurlena, srūva, šildo ir guodžia, ištrūkus iš primityvių, skurdžių, keikūniškų, kasdien įgristančių garsų. Jų pamokose galėčiau sėdėti amžinybę.

Mokytoja Virginija Žičkaitė tik patvirtino mano manymą, kad Kalėdos tęsiasi visus metus ir jos dovanotas paveikslėlis primena: „Kiekvieną kartą, kai parklupę vėl keliamės, yra Kalėdos“. Ne dovanos, ne saldainiai, ne blizgučiai, bet pasiryžimai keisti save, vaduotis iš priklausomybių ir pavydo.

Mokyklos psichologė Inesa Kaušinienė linkėjo ilgiau pabūti su artimaisiais, geranoriškiau į juos žiūrėti ir išdalijo spalvotus lapelius, kuriuose įrašėme „ačiū“ pačiam brangiausiam žmogui, ko nespėjome pasakyti darbų darbelių dūzgesy.

Mokytojos Ingridos Bučinskienės išmokytos senovinės dainos „Sakalas“, „Dvarai“, „Lapela“ ramino, perkėlė į patį seniausią lietuvišką sodą, kaip dabar sakyčiau – į patį kokybiškiausią laiką, kaip neįtikimai tai skambėtų.

O kai pasklido tikro vaško korių kvapas, ir iš jo vyniojome žvakę kalėdiniam stalui, pasijutau senojoj tėvų sodyboj, kur buvo dar molinė asla, tyras vanduo iš šulinio, medinė pirtelė ir čerpių stogas ant šiaurės Aukštaitijos molio su šiaudais sudrėbtų tvarto sienų. Nei Europa, nei euras šitos savasties iš mūsų gelmės neišplaus, bet tik tada, kai mes – tėvai – sugebėsime pasiimti tokią neįvertinamą pinigais dvasinę dovaną, kokią gavau tą popietę. Ir mėtų arbata buvo neįprastai skani, ir pyragai, ir sumuštiniai nekasdieniški mokyklos Teatro menėje kūrė darnos, tolerancijos, susikalbėjimo, nuoširdumo nuotaiką. Ačiū!

Ramutė Tamkovidienė

Levaniškis

2015-01-08