Kas geriausiai papasakos apie Europos sąjungą negu tas žmogus, kurio darbas – dirbti Europos sąjungos labui? Artėjant gegužės devintajai, Europos sąjungos įkūrimo dienai, Europos komisijos atstovybė Lietuvoje nepatingėjo ir suorganizavo puikią iniciatyvą – pokalbį apie Europą su vienu iš svečių, kurį į savo mokyklą pakvietėme ir mes. Pasirinkti tikrai turėjome iš ko, tačiau už mano akiračio užkliuvo Indrė Vareikytė – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė. Su Indre esame susitikusios jau ir anksčiau, vienoje konferencijoje, kurioje ji dalyvavo diskusijoje apie informacinį raštingumą, todėl apsidžiaugiau ją pamačiusi viename iš galimų kalbėtojų sąraše ir norėjau, kad ji atvažiuotų į mūsų mokyklą pakalbėti svarbiomis ir aktualiomis šiuo metu temomis, ypač artėjant Europos Parlamento rinkimams.

Indrė kalbėjo apie daug dalykų. Žodį daug vartoju nepagražindama – toji valanda, skirta pokalbiui, prabėgo nepastebimai greitai ir jei būtų galėjusi, garantuoju, kad Indrė prakalbėtų ir dar vieną valandą. Buvo akcentuoti ir bendrieji faktai, kurie bus naudingi rašant Europos egzaminą, kuris taip pat vyks mūsų mokykloje, ir daugybė kitų sričių – pradedant nuo to, ką kontroliuoja ES (juk visų pirma, tai yra ekonominė sąjunga), baigiant galimybėmis, kurias ES suteikia jauniesiems jos piliečiams. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tų veiklų yra TIKRAI DAUG, jaunimui tereikia nepatingėti panaršyti internete ir susirasti, ką siūlo ES. O siūlo ir įvairius renginius, ir mainus, kurie daugybei jaunų žmonių iš visos Europos atveria kelią į tolimesnius nuotykius ir parodo gyvenimą iš kitokios perspektyvos.

Kažkodėl kai kurie mūsų yra linkę nuvertinti ir visai nurašyti dalykus, kurių net nėra pabandę. Natūraliai kyla klausimas – kodėl taip daro žmonės, ypač jauni, kuriems juk visas gyvenimas dar tik priešaky? Plepėti mes visi galime daug ir gražiai – apie tai, kad Lietuvos įstojimas į ES yra naudingas (taip iš tikrųjų ir yra), kad ES Lietuvai teikia ir vis tebeteikia pagalbą kurti tokią valstybę, kurioje norėtų gyventi, dirbti ir auginti vaikus kiekvienas pilietis. Tačiau mes visi puikiai žinome, kad kai kurie žodžiai telieka žodžiais. Mes turime paprasčiausiai išlįsti iš savo namų, savo šalies ir pamatyti Europą, kurios labui dirba tiek daug žmonių. Pamatyti, kiek daug naudingų darbų nuveikta, ką taisyti ir kur dar patobulėti. To nebus be kiekvieno iš mūsų pastangų, ne titaniškų, tiesiog mažų žingsnelių link ateities, kurią norime sukurti sau ir kitiems. O jauni žmonės – nors dauguma dar neturintys tvirtos nuomonės, pažiūrų, tačiau energingi ir motyvuoti – yra ta dirva, kurioje geriausiai sudygsta ši sėkla.

Todėl kas norėjo, tas įsiklausė ir išgirdo, ką norėjo pasakyti Indrė. Tai nebuvo tiesiog pokalbis, skirtas pasiruošti Europos egzaminui. Tai buvo pokalbis apie mūsų praeitį, dabartį ir ateitį Europos sąjungoje. Reikia pripažinti, kad jauni žmonės bijo. Bijo išreikšti savo nuomonę (nes ką gi tu supranti, tikrojo gyvenimo dar nematęs, vis dar sėdįs po tėvelių sparneliu), padaryti kažką kvailo, beprotiško, apskritai padaryti klaidą, SUPRASTI suklydus. Bet. Jeigu mes visi kartu parodytume truputėlį daugiau drąsos, taptume tokia jėga, su kuria visi pradėtų skaitytis. Ir patikėkit, kiek esu to pasaulėlio mačiusi, visi su ganėtinai didele jėga pradeda tą daryti ir sustoti neketina.

IIIg klasės mokinė  Maja Timofejeva